Sūrio atsiradimas apsuptas daugelių legendų, ir, tikriausiai, didelė dalis jų yra tiesa. Kaip skiriasi patys sūriai ir jų paruošimo metodai, taip ir skiriasi sūrio atsiradimo istorijos.
Apie sūriais, kurie rauginti, naudojant veršelių skrandžio fermentų, senoviniai žinių šaltiniai pranašauja, kad jie atsirado atsitiktinai. Koks ganytojas, kartu paėmus į savo dienos darbus ipiltą pieną džiovintame veršiuko skrandyje. Per dieną buvo tiek daug darbo, kad kartu paimtas maistas pasimiršo saulutėje gulintis. Vakare, kai riaumojantis pilvas klausė savo, pieno vietoj buvo kietas krešulys. Ji paragavęs, išalkęs ganytojas pripažino – nepaprastai skanus!
Dar kita sena leģenda pranašauja, kad koks Arabijos prekybininkas vyko su kupranugarių per dykumą, ir prie balno būvo pritvirtintas maišelis iš gyvūnų skrandžio ir odos, kuriam supiltas atvėsintas pienas. Vakare prekybininkas aptiko, kad pienas maišelyje šilumos, kratymo ir skrandžio maišelyje esančiu fermentų poveikio rezultatų pakeitė savo nuoseklumą – vietoj pieno buvo rūgštaus skonio, troškulio raminančios išrūgos ir kieta, sutirštusi, lyg baltos varškės masė, kuri buvo labai skani. Buvo gimęs pirmasis sūris!
Archeologiniai kasinėjimai Egipte rodo, kad jau 5000 metų prieš Kristų ant stalo buvo pateiktas sūris. Taip pat 4000 metų senumo šumerų dantiraštuose randamos žinios apie pieno ir sūrių kiekius. Senovės graikų rašytojas Homeras savo darbe ” Odisėja” aprašė milžino ciklopo avių būri ir sūrio ”versla”. Biblijoje taip pat minimas sūris istorijoje apie drąsu Dovyda, kas nuėjo į mūšį su sūriais pažastyje.